Šeima neabejotinai yra svarbiausia asmens gyvenimo aplinka, kurioje formuojasi jo vertybės, emocinis saugumas ir socialiniai įgūdžiai. Būtent šeimoje vaikas pirmą kartą susiduria su santykiais, atsakomybe ir bendravimo modeliais, kurie daro ilgalaikę įtaką jo asmenybės raidai bei gebėjimui prisitaikyti visuomenėje. Tačiau pasitaiko situacijų, kai šeimoje vaikai mažai patiria pozityvių gyvenimiškų patirčių, teigiamų vertybių ar susiduria su nesaugia ir nestabilia aplinka. Tokiais atvejais socialinis darbuotojas, dirbantis su šeima, atlieka vieną iš esminių vaidmenų – kryptinga ir profesionalia pagalba padeda įveikti socialinius, emocinius ar ekonominius iššūkius, stiprina šeimos narių tarpusavio santykius bei užtikrina vaiko gerovę.
Socialinis darbuotojas padeda šeimai ne tik spręsti esamas problemas, bet ir įgalina šeimą savarankiškai funkcionuoti ateityje. Socialinis darbas su šeimomis, patiriančiomis sunkumų, orientuojamas į prevenciją ir ankstyvąją intervenciją. Vis dėlto bet koks pagalbos procesas tampa neefektyvus, jei nėra šeimos narių pasitikėjimo socialines paslaugas teikiančiu specialistu. Šiam pasitikėjimui didelę įtaką daro ir tai, kaip socialinio darbo profesija vaizduojama viešojoje erdvėje. Kai kurie skaudūs šeimų patirti atvejai neretai paviešinami viešojoje erdvėje, todėl šeimų, susiduriančių su įvairiais sunkumais, problematika pastaraisiais metais tampa reikšminga ne tik socialinių paslaugų sistemai, bet ir visai visuomenei.
Kintant socialinio darbo sistemai Lietuvoje, teikiamos paslaugos tampa vis profesionalesnės – jos grindžiamos etikos principais, specialistų kompetencijomis bei tarpinstituciniu bendradarbiavimu. Tačiau, nepaisant šių teigiamų pokyčių, visuomenėje vis dar gajus požiūris, kad socialinis darbuotojas yra menkų kompetencijų specialistas. Prie netikslaus socialinio darbo profesijos įvaizdžio formavimo prisideda ir žiniasklaida, kuri viešojoje erdvėje dažniausiai akcentuoja išskirtines, sensacingas situacijas, pateikiamas be platesnio konteksto. Dėl to socialinis darbas vaizduojamas fragmentiškai ar net iškreiptai, nutylint kasdienį, ilgalaikį ir nuoseklų darbą su šeimomis. Socialinio darbuotojo profesija dažnai pristatoma stereotipiškai ir paviršutiniškai, klaidinant visuomenę ir menkinant profesijos esmę. Sensacingos istorijos nustelbia tylų, tačiau itin svarbų socialinių darbuotojų indėlį į šeimų ir visuomenės gerovę. Toks socialinio darbo vertinimas yra nepagrįstas ir žalingas, nes darbuotojo profesinis įvaizdis daro tiesioginę įtaką ne tik jo paties, bet ir visos įstaigos reputacijai, paslaugų kokybei, visuomenės pasitikėjimui bei asmenų motyvacijai bendradarbiauti. Dirbdamas su šeimomis, socialinis darbuotojas turi profesionaliai įsigilinti į individualius jų poreikius, gebėti išklausyti, patarti ir padėti rasti sprendimus sudėtingose gyvenimo situacijose.
Visuomenėje vyraujantys stereotipai apie socialinį darbą skatina tikėti mitais, o ne realiais faktais. Dėl to didėja nepasitikėjimas socialinėmis paslaugomis – šeimos, kaimynai ar bendruomenės nariai vengia kreiptis pagalbos, bijodami socialinių darbuotojų įsitraukimo, o problemos tik gilėja. Teikdami socialines paslaugas, socialiniai darbuotojai dažnai susiduria su žmonių išankstiniu priešiškumu, kuris tampa neatsiejama darbo kasdienybės dalimi. Darbas šeimų namuose ar krizių metu neretai kelia realų pavojų darbuotojams, ypač susiduriant su apsvaigusiais asmenimis ar tais, kurie dėl krizės ar sveikatos būklės gali elgtis nenuspėjamai. Be to, riziką darbuotojams didina ir namuose laikomi gyvūnai. Kai kuriose situacijose socialiniai darbuotojai, vykdydami savo profesines pareigas, patiria ne tik neigiamus komentarus ar kaltinimus, taip pat įvairias neigiamo elgesio formas, įskaitant grasinimus, seksualinį priekabiavimą, psichologinį ar fizinį smurtą. Pastebima, kad visuomenėje dažnai painiojamas socialinio darbuotojo darbas su vaiko teisių apsaugos specialistų funkcijomis. Taip pat neretai susidaro įspūdis, kad šeimai reikšmingus sprendimus priima vienas specialistas, o ne visa komanda. Toks klaidingas suvokimas dar labiau stiprina neigiamą požiūrį ir nepasitikėjimą socialinio darbo sistema.
Socialinio darbuotojo profesionalumas atsiskleidžia kasdienėje veikloje – atsakingame, nuosekliame ir dažnai nematomame darbe. Kiekviena konsultacija, pokalbis ar vizitas šeimoje reikalauja kruopštaus pasiruošimo, gebėjimo įsigilinti į individualius poreikius ir padėti jiems rasti tinkamus sprendimus sudėtingose situacijose. Toks darbas dažnai nepastebimas ir neviešinamas viešojoje erdvėje. Nepaisant iššūkių, socialiniai darbuotojai kasdien kuria ilgalaikę vertę – stiprina šeimų gebėjimą spręsti problemas, padeda užtikrinti vaikų saugumą ir prisideda prie saugesnės bei labiau palaikančios bendruomenės kūrimo. Tik įvertinus šį nuolatinį, tyliai atliekamą darbą, galima suprasti tikrąjį socialinio darbo profesionalumo mastą ir jo svarbą.
Socialinė darbuotoja, dirbanti su šeima,
Daina Rimkienė
