Kalėdinis laikotarpis – laukimo ir svajonių išsipildymo metas. Šiuo laikotarpiu žmonių širdys tampa jautresnės, norisi sakyti vieni kitiems gražius žodžius, daryti gerus darbus ir bent kažkiek sulėtinti spartaus gyvenimo tempą. Kalėdos kviečia sustoti, atsigręžti į save ir tuos, kurie yra šalia, prisiminti tikrąsias vertybes – meilę, atjautą, bendrystę ir dėkingumą. Žmonės laukia Kalėdinio laikotarpio, prisimena savo artimą, planuoja kokias dovanas įteiks artėjant gražiausioms mėtų šventėms. Į vieni kitų namus susiburia toli gyvenantys jau suaugę vaikai, tetos, pusbroliai, kaimynai – visi tie, kurių galbūt seniai nebuvo matyti. Prie šventinio stalo sklinda garsus juokas, nuoširdūs linkėjimai ir bendrystės jausmas, o Kalėdų dvasia tartum sujungia visus į vieną didelę, šiluma ir rūpesčiu alsuojančią šeimą.
Kai kurie žmonės šventes sutinka vieni. Susiklosto aplinkybės, kai artimieji negali jų aplankyti: gyvena toli arba visai jų neturi, niekada nepalaikė artimų santykių su kaimynais arba gyvena atokiame vienkiemyje, toli nuo didesnio kaimo ar miesto šurmulio. Vienišų žmonių yra visur – tiek gyvenančių savo namuose ar slaugos, globos įstaigose. Vienišumą dažniausiai patiria garbingo amžiaus sulaukę asmenys, netekę artimųjų, dėl sveikatos nebegalintys taip aktyviai įsitraukti į visuomenines veiklas. Jie taip pat trokšta būti pastebėti, išgirsti gražų šventinį palinkėjimą, pajausti, kad kažkam rūpi, kad yra reikalingi. Tačiau retas, kuris būna aplankytas šventiniu laikotarpiu visai nepažįstamų žmonių. O toks paprastas gestas – šypsena, pokalbis, rankų paspaudimas ar atnešta nedidelė dovanėlė vienišam žmogui gali praskaidrinti kalėdinę nuotaiką, sušildyti širdį ir priminti, kad šventės skirtos ne tik dovanoms, bet ir žmogiškam ryšiui. Tokie netikėti susitikimai tampa mažais stebuklais. Jie gražina tikėjimą gerumu ir primena, kad bendrystė nepriklauso nuo to, kiek žmogui metų, kokios jo gyvenimo aplinkybės ir kur jis gyvena. Net ir trumpa akimirka praleista kartu, gali tapti didžiausia dovana tiems, kurie šventes pasitinka vieni.
Kalėdinis laikotarpis ypač išryškina vertybines nuostatas, kurios svarbios ne tik švenčių metu, bet ir kasdieniniame gyvenime. Tai metas, kai sustiprėja pagarba kitam žmogui – jo jausmams, išgyvenimams. Gebėjimas išklausyti, neskubėti teisti, priimti žmonių išskirtinumus ir suvokti, kad kiekvienas žmogus yra savitas. Kalėdos primena, jog tikroji šventės prasmė slypi ne materialiuose dalykuose, o santykiuose, paremtuose tarpusavio supratimu, bendryste. Labai svarbu nuo mažų dienų vaikams ugdyti atjautą ir empatiją šalia esančiam žmogui. Vaikai tinkamą elgesį formuoja stebėdami aplinką – jie mato, kaip suaugusieji reaguoja į įvairias situacijas, kokiais žodžiais kalba, kokius veiksmus renkasi. Tačiau būna situacijų, kai artimiausi suaugę asmenys, dažniausiai tėvai, dėl objektyvių ar aplinkos įtakotų aplinkybių ne visada geba rodyti tinkamą pavyzdį. Tokiais atvejais ypatingai svarbus tampa socialinis darbuotojas, dirbantis su šeima. Užmegzdamas pasitikėjimu, geranoriškumu grįstą santykį su vaiku, socialinis darbuotojas padeda jam atrasti saugią erdvę mokytis atpažinti emocijas, augti ir suprasti, kas yra atjauta, pagarba bei pozityvus elgesys. Jis drąsina įvardinti savo jausmus, moko saugių būdų juos išreikšti, padeda suprasti savo emocijas. Mokydamiesi atpažinti kito žmogaus jausmus, vaikai išmoksta įsijausti į kitą, suprasti skirtingas situacijas ir į jas reaguoti su jautrumu ir pagarba. Pozityvaus elgesio ir emocijų rodymas gali būti labai įvairus – nuo paprastų kasdienių gestų iki didesnių iniciatyvų, į kurias įtraukiami vaikai. Kasdienėse situacijose socialinis darbuotojas vaikui gali parodyti, ką reiškia mandagumas, kantrybė, tarpusavio pagalba bei gebėjimas išklausyti. Vienas iš kūrybiškų socialinio darbuotojo galimų būdų ugdyti tinkamas vertybes vaikams – kurti prasmingas akcijas, kuriose mažieji gali dalyvauti ir patys. Šventinis laikotarpis tam ypatingai tinkamas, nes tai metas, kai daug kalbama apie gerumą, bendrystę ir dalijimąsi. Įtraukiant vaikus į Kalėdinę akciją, pavyzdžiui, kuriant rankų darbo atvirukus, skatinama juos ne tik lavinti kūrybiškumą ir komandinio darbo įgūdžius, bet ir pajusti, kaip gera yra pradžiuginti kitą žmogų. Parašytas nuoširdus palinkėjimas, nupieštas paveikslėlis ar paprastas „linkiu jaukių švenčių“ tampa maža, bet labai reikšminga gerumo dovana. Tokie atvirukai perduoti vienišam asmeniui ne tik praskaidrina jų kasdienybę, bet ir vaikams palieka stiprų įspūdį ir supratimą, kad jų veiksmai gali skleisti šilumą ir kurti ryšį su aplinkiniais.
Kartais užtenka visai nedaug – tik apsilankymo, nuoširdaus sveikinimo, kad vieno žmogaus šventės taptų šviesesnės, o jo gyvenimo diena įgautų naujos prasmės. Tokios patirtys ugdo vaikų socialinį sąmoningumą, empatiją ir vidinį norą padėti, o tai yra vertybės, lydinčios juos visą gyvenimą.
Socialinė darbuotoja, dirbanti su šeima,
Gabija Sutkutė
